Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos
paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį.
Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 3
iki kovo 9 dienos. Lietuvoje Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų
aikštėse, liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (savaitgalį prieš Užgavėnes).
Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su
krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai
pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus
prisikėlimo). Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti
iki Kristaus prisikėlimo šventės.
Karnavalas
Užgavėnių metu rengiamas karnavalas – žmonės persirengia
įvairiais gyvūnais ir būtybėmis. Ypač populiarios ožio, gervės, meškos,
giltinės, ubagų ir žydų kaukės. Persirengėliai šoka ir dainuoja, krečia
pokštus, garsiai trypia, taip žadindami pavasarį, vydami lauk žiemą: „Žiema,
žiema, bėk iš kiemo“. Persirengėliai parodijuoja ubagus, prašinėjančius išmaldos;
žydus, pardavinėjančius vaistus nuo visų ligų; čigonus, tykančius, ką pavogti.
Kartais vaidinamos vestuvės, kai nuotaka persirengia vyras, o jaunuoju –
moteris. Visuomet rengiama Lašininio (storai prisirengusio vyro) ir Kanapinio
(lieso aukšto vyro) kova. Kova baigiasi Kanapinio pergale, nes nuo Užgavėnių
iki Velykų nebegalima valgyti mėsos. Lašininis išvejamas, o karaliauja
Kanapinis.
Šventės metu vidurnaktį (šiais laikais anksčiau nei 24 val.)
deginama Morė, kitur dar vadinama Kotre, Raseinių Magde, Čiučela. Tai didžiulė
moters pavidalo iškamša. Jos deginimas simbolizuoja bandymą atsikratyti viso,
kas per žiemą buvo bloga, nuvyti blogą žiemos dvasią. Kai kur buvo paprotys
Morę ne deginti, o skandinti.
Maistas
Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai
pavalgyti, nes kitą dieną jau prasideda Gavėnia. Anksčiau buvo paprotys
sekmadienį prieš Užgavėnes triskart valgyti mėsos, pirmadienį – šešiskart, o
antradienį, per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per visus metus būtum riebus,
sotus ir sveikas“.
Specialūs Užgavėnių dienos patiekalai: riebi kiauliena, šiupinys
(su mėsa verdama miežinių kruopų bei žirnių košė su virta kiaulės uodega ar
šnipu), troškinti kopūstai, blynai, spurgos. Kiekviena šeimininkė privalo kepti
blynus, kurių ateina prašyti persirengėliai ir gausus vaikų būrys.
Spėjimai
ir burtai
Senoliai sakydavo, kad jei per Užgavėnes oras sausas, laukia
sausas pavasaris, jei drėgnas – linai gerai derės.
Per Užgavėnes, kaip ir per Kūčias, buvo paplitę meilės burtai.
Merginos skaičiuodavo parsineštas iš lauko malkas, apkabindavo tvorą ir
skaičiuodavo jos kuolus. Jei suskaičiuodavo porinį skaičių, tai reiškė – kad
šiemet ras porą, ištekės. Klausėsi, kuriame gale šunys loja – iš ten būsimas
jaunikis atvažiuos. Buvo manoma, kad šią dieną reikia gerai pasivolioti sniege,
tuomet didesnė tikimybė susirasti porą. Jei sniege gerai pasivoliosi, ir linai
gerai derės.
Tikėta, kad, jei per Užgavėnes pamindysi savo kepurę – tais
metais baravykai kepurės dydžio dygs.
Kas Užgavėnių rytą anksčiau krosnį užsikurs pusryčiams virti,
tas pirmiau už kitus rugius nupjaus.
Jei šią dieną ant bičių avilio vandens nuliesi, bičių spiečius
nepabėgs nepastebėtas ir medaus tais metais bus kaip vandens.
Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena
Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus
praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant
krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai
tikintieji parnešdavo ir namo – namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena
laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema.
Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima
valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų. Sakoma, kad šiuo periodu negalima valgyti
mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių tarp dantų liko. Liaudyje išlikę
pasakojimai, kaip viena moterėlė Užgavėnių vakarą įsikišusi į burną kumpį ir
užmigusi, kad rytoj galėtų apsimesti, kad suvalgė tai, kas liko tarp dantų.
Deja, bemiegodama ji tuo kumpiu paspringo ir užduso. Vyrai išnaudodami šią
progą rengdavo išgertuves – degtine „praskalaudavo“ tarpdančius, kad mėsos
neliktų. Gavėnios periodu nebuvo leidžiama linksmintis: dainuoti, rengti šokių,
vestuvių, kitų iškilmių.
Po sočių Užgavėnių valgių kai kur buvo paprotys Pelenų dieną
aplankyti kaimynus ir juos „gydyti“. Tokie persirengėliai gydytojai atsinešdavo
netikrų vaistų, diagnozuodavo ligas.
Kai kur buvo paprotys į namus įritinti medinę trinką ar įsivesti
silkę (pririštą prie virvelės). Mat Pelenų dieną buvo nepatariama vaikščioti į
svečius, o jei jau eini, įsiritink trinką arba įsivesk pirma savęs silkę.
Įritinta trinka turėjo padėti geram linų derliui. Silkė simbolizavo
prasidedantį gavėnios laikotarpį.
Tradiciškai Pelenų dienos rytą dieną patariama gerai išsimiegoti
– keltis ne anksčiau, kaip su šviesa. Po to verta gerai išsivalyti namus:
išplauti indus, langus.
apžiūrėkim kaip mūsų klubo panelės pasipuošė šiai šventei
rinkom „ORIGINALIAUSIĄ KAUKĘ – PERSONAŽĄ“
nugalėtoja tapo LO VE (ragana)
Taigi pasipuoškim, susiburkim ir kartu žiemą išvarykim, karštų blynų paragaukim, Lašininio ir Kanapinio kovą pastebėkim, padainuokim, ir su More visų metų rūpesčius sudeginkim !!! ;)
GAIDYS
