Žolinė, Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė

Nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną Bažnyčioje šventinti laukų žoleles, gėles, augalus. Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles (rugiagėles, ramunes, raudonuosius dobilus, aguonas, vėdrynus, čiobrelius, rūtas, diemedžius, linelius, karkliukus, jurginus ir daugybė kitų), vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Į Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti tai, ką žmogus augino. Žemaitijoje į ją dėdavo piktdagį (jis simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančią), parsinešę šį piktdagį sodindavo į dirvą aukštyn šaknimis. Buvo tikima, kad po šio ritualo iš dirvos išnyks piktžolės. Per iškilmingas Žolinės atlaidų mišias giedama Marijos garbinimo giesmė Magnifika. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų.

Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius., užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą Žolinių arbatą. Pašventinta puokštė (kaimo žmonės atneša pašventinti naujojo derliaus gėrybes ir žolynus) laikoma pagarbiai, ji sudžiovinama ir užkišama namuose (kaimo gryčioje) už šventųjų paveikslo. Išdžiuvusios puokštės naudojamos užėjus perkūnijai, žmogui ar gyvuliui susirgus ja smilkomi namai, taip pat nuo maro, bado, gaisro bei kitų negandų. Pavyzdžiui, vos nugriaudėjus perkūnijai, ne tik smilkinama žolynais, bet ir geriamos jų arbatėlės. Šios žolelės dar buvo dedamos mirusiajam į pagalvę, kad palydėtų sielą į kitą pasaulį. Tai padėkos diena, kai valgomos ankstyvosios bulvės ir grybai, uogos (iš jų virtos uogienės), skinami žalumynai salotoms ar kitų valgių pagardams. Per Žolinę, kaip ir Kūčių vakarą, susirenka visa šeima prie stalo ir vaišinasi 12 patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių. Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą. Vaišių likučiai atiduodami elgetoms – taip buvo pagerbiami protėviai.

Išlaikykime šį bendrumo jausmą, pabūkime visi  drauge. 

Prisiminkime mūsų senolių išmintį ir apeigas, kurie išugdė mumyse pagarbią meilę gamtai, namams, kvapnioms lauko gėlių ir žolynų pievoms. 

Pasidžiaukime artimųjų šypsenomis, dosniomis motinos gamtos dovanomis ir šilta, gaivia vasara...

Linkiu Jums saulėtų dienų, geros nuotaikos ir stiprios sveikatos!!! :)