Žiema, žiema...!

Laukiu žiemos... Kad snaigės puriu patalu užklotų pilką depresišką žemę... Kad šaltis ant langų nutapytų neįtikėtino grožio paveikslus, į kuriuos žiūrint, atgimtų grožio pajautimas ...Kad vaikščiodama tarp baltutėlių šerkšnotų medžių, pajausčiau tą mistišką artėjančios laimės akimirkos nuojautą... Laukiu to ypatingo baltumo. Baltas dangus, balta žemė, baltas oras... Baltos mintys ir jausmai... Laukiu žiemos, lyg tuščio balto popieriaus lapo, kuriame baltu rašalu pradėsiu rašyti naują baltą savo gyvenimo scenarijų... Jame būtinai bus Meilė, ramybė, jaukumas, sutarimas, šiluma, šviesa, džiaugsmas ir viltis...! 

Su gimimo diena, Elenor Caldren!

Eik gyvenimo saulės sutikti,
Neškis šypseną, laimę kartu.
Tegul niekas nedrįsta sutrypti
Kas svajonėse buvo brangu.

Eik, šypsokis, kaip saulė
Šildyk šypsena širdis visų.
Tegul šviečia vien laimė pasauly
Tegul būna be galo šviesu.
Tavo rankose yra trys įvairiaspalvės gėlės:
Praeitis, dabartis ir ateitis,
Gimimo dienos proga dovanojam
Tau jas visas..
Džiaukis antrąja, neužmiršk pirmosios 
Ir per anksti nenuskink trečiosios..
Su švente, mieloji!
Būk laiminga! :)

Su gimimo diena, DM-we!

Tešviečia tau saulė gimtadienio rytą.

Tečiulba aistringi paukštelių balsai.

Težydi ir šypsos tavoji jaunystė.

Tebūna gėlėm nukloti tau keliai. 
Su gimimo diena, mieloji! :)

Su gimimo diena, Edvile!

Galbūt keista, kad gyveni vieną kartą,

Kad turi vieną vaikystę, vieną pirmą meilę.

Ir iš tikrųjų gyvenimas brangus todėl,

Kad jame niekas nepasikartoja. 

Niekad nesugrįžta tai, kas buvo.

Todėl linkim, kad visos gražiausios tavo gyvenimo akimirkos 
NIEKADA NEIŠBLĖSTŲ... 

Su gimtadieniu, mieloji! :)

..Tie, kuriuos mes mylime - neišeina..jie vaikšto šalia mūsų kiekvieną dieną.. 
nematomi, negirdimi, bet visuomet šalia..vis dar mylimi, pasiilgti ir be galo branginami..  

Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. 
Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena. Lapkričio 2-ąją Vėlinės. 
Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius. Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi. Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente. Visų šventųjų dienai iš senovės liaudis teikia ypatingą prasmę. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matysiąs vėles: juk buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė būna prie palaikų tol, kol mirusysis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines. Iš Visų šventųjų dienos reiškinių buvo spėliojama apie artimesnius ar net pavasario orus: „Jei per Visus šventus lapai tebėra ant medžių, tai ateinančiais metais bus ligos, marai“; „Jei per Visų šventę su ledu, tai per Kalėdas su bradu“; „Visi šventi su ledu, šventas Jurgis su lapu“. Kadangi jau nebėra kur skubėti su darbais, sakoma: „Ant visų šventų nebėr nė pietų“, vadinasi, jau maža dienos. 
Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Vėlinės minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu. Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti pavargėliams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentelė aukojama bažnyčiai. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį juos lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Per Vėlines buvo paplitęs ir paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys. Per Vėlines buvo pagerbiamos ir „klajojančios vėlelės“, t.y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės (pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių) per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.

Vėlinių dieną kapinės atgyja. Tą dieną gaubia gilus liūdesys, kuris atrodo kyla iš kapų, žvelgia nuo kryžių, šlama medžiuose, šnabžda po kojų pageltusiuose medžių lapuose … Ir kaip nebus liūdna. Čia kapuose palaidota daug gražiausių svajonių, kilniausių sumanymų … Greta gyvenimo vargų iškankinto senolio ilsisi jaunatvės jėgų kupinas, dar vos į gyvenimą išplaukęs jaunuolis. Čia amžiną atilsi rado neužbaigęs savo darbą mokslininkas, dailininkas, čia mirtis atvarė tėvą, motiną, likimas amžiams atskyrė mylimąjį nuo mylimosios … Pilkoji žemelė ašaromis laistyta …

Vėlių šventėje kapinėse gyvųjų maldos ir mintys jungiasi su mirusių vėlėmis. Tą dieną žmogaus siela turtėja. Ji atitrūksta nuo gyvenimo kasdienės rutinos ir kyla prie amžinųjų vertybių.

Tad per Vėlines junkimės su vėlėmis tyloje … kad ir kaip būtų sunku. Dėkokim Dievui už kiekvieną nugyventą dieną, minutę, akimirką, net sekundės dalį …

BUVO TAIP TYLU, KAD GIRDĖJOSI, KAIP JOS KALBASI...