Viskas kažkada prasideda ir kažkada baigiasi. Bet tikrosios šventės tos - jos mūsų viduje. Bet turi būti gyvenime kažkas, kas leistų nusišypsoti kasdien, kiekvieną akimirką. Ir tai yra, aš tikiu. Tikiu, kad kiekviena mūsų turime TAI, kas net pačią niūriausią dieną sušildo širdį. TAI - kiekvienai skirtingi dalykai. Vienoms - mylimas ir mylintis žmogus su kuriuo dalijamės gyvenimu gal 25, o gal tik 1 metus. Kitoms - dukra ar sūnus, užaugęs ar dar žengiantis pirmus žingsnius, bet iki skausmo mylimas dabar ir visą gyvenimą. Dar kitoms - prisiminimai, kuriuos išėję paliko artimiausi žmonės, prisiminimai, kurie graudina, bet primena tokias nuostabias dienas, mėnesius, metus, tą kartu praleistą laiką, dėl kurio , jei grįžtumėte į praeitį nieko nekeistumėte. Ir net jei jums dabar atrodo, kad gyvenimas tik dienos, kurias turi kažkaip pragyventi nuo ryto iki vakaro - taip nėra. Nes taip atrodo DABAR. Rytoj bus nauja diena. Visai kitokia. Ir kas žino, kokia ji bus tau. Ateitis tuo ir nuostabi, kad nenuspėjama.Tegul jūsų visos dienos būna mažos šventės. Kai brangią dovaną atstoja mažų rankučių apkabinimas, prabangi vakarienė - mylimo žmogaus, šiltas bučinys ir padėkojimas už paprastą jūsų paruoštą vakarienę, atostogas egzotiškame krašte - sekmadienio rytinė kava savuose jaukiuose saugiuose namuose.
Gražių švenčių laukimo...Skubėkit rašyt seneliui šalčiui!!! ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą