Pavasaris... Ir kovo 8-oji – mūsų, moterų, šventė. Net ir tų, kurios pamiršom save. Pamiršome kaip moterį. Kad esame žmonos ir mamos, mums neleidžiama užmiršti. Mes ir neraginamos branginame namus, šeimą, artimuosius, neužmiegame naktimis dėl vaikų, ir dėl mažų ir dėl jau suaugusių. Vaikystėje stebėdamos mamą matėme jos vargus, bet tik kai pačios užaugome ir tapome mamomis, supratome, kiek daug mama mums atidavė ir kiek mažai gavo mainais. Supratome, ką reiškia būti Moterimi. Dabar jau ir mes dalijame save, bet ir mums pačioms kartais taip reikia gero žodžio, švelnumo, palaikymo. Niekam nematant nubraukiame ašarą ir einame per gyvenimą trapios, silpnos, nors aplinkiniams atrodome laimingos, gražios, pasitikinčios savimi. Mūsų stiprybė – širdies jautrumas ir gležnas moteriškumas.
Mielosios, linkiu Jums, kad šiandien pasijustumėte ypatingos. Kad ir kiek Jums metų, kad ir kur ar kaip gyvenat, kokį darbą dirbat, šiandien pasidžiaukim, kad esam Moterys. Ir nesvarbu, jei niekas nepadovanos mums gėlių. Galbūt žmogaus, kuris dovanodavo gėlę, jau nebėra, galbūt tas, su kuriuo ilgą laiką viskuo dalijotės, pasirodė ne tau skirtasis. Daug tų „galbūt“... Bet šiandien visos moterys – močiutės, mamos, dukros, anūkės, seserys, draugės – palinkėkime sau laimės, kantrybės, sėkmės, meilės, ir tegu išsipildo net pačios netikėčiausios svajonės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą